Lina Pečiulienė
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo anglų kalbos mokytoja
Prieš praveriant darželio duris
Ar man laikas eiti į darželį?
Apsisprendimas leisti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra labai svarbus kiekvienos šeimos gyvenime. Jis bene labiausiai paliečia mamą, kuri neretai nerimauja dėl to, kaip jos mažyliui ten seksis, gal net dvejoja, ar jis tikrai tam jau pasirengęs. Tai labai svarbus įvykis ir vaikui, kuris žengia pirmą žingsnį iš jaukių namų, kuriuose viskas žinoma, į jam dar nepažįstamą pasaulį...
Todėl ruoštis šiam naujam vaiko žingsniui mamai ir tėčiui, o neretai net ir seneliams (jei jie aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime) reikia pradėti iš anksto, apmąstant savo jausmus, lūkesčius ir norus.
Net gi tie tėvai, kurie planuodami savo vaiko ugdymą linkę daugiau vadovautis racionaliais sprendimais, dažniausiai vis vien neišvengia stiprių emocijų, kurios daro didelę įtaką vaiko adaptacijai. Neretai savo vaikus be galo mylintys tėvai mano, kad vaiku tikrai gerai pasirūpinti gali tik jie patys. Atsiranda būkštavimas, kad didelėje vaikų grupėje jų mažylis liks nepastebėtas, neišgirstas, nesuprastas. Nerimaujama, kad jo kas nors nenuskriaustų, kad jis nesijaustų vienišas, kad jam nebūtų liūdna.
Nerimas gali būti itin didelis, jei priimti sprendimą vaiką leisti į darželį paskatina ir aplinkybės (būtina grįžti į darbą, mama laukiasi kito vaikelio), o ne vien pastebėjimas, kad vaikui jau per ankšta namuose, kad jam trūksta veiklos ir kad mažylis rodo didelį susidomėjimą kitais vaikais.
Nors dažniausiai šeimoje šis vaiko gyvenimo etapas yra švenčiamas ir visi džiaugiasi, kad ”vaikas jau toks didelis”, bet jausmai, kurie aplanko tėvus, gali būti gana prieštaringi. Kartais tėvai gali išgyventi netgi savotišką liūdesį, kad jų vaikas jau turi išeiti iš namų į darželį, kad jis jau niekada nebebus kūdikis, kad laikui bėgant jam vis mažiau ir mažiau reikės jų intensyvios globos, kad jie galbūt nepamatys tam tikrų svarbių pirmųjų jo pasiekimų (pavyzdžiui, kaip pirmą kartą parašė savo vardą, kaip išmoko išsivalyti dantukus, kaip atsisakė sauskelnių pietų miego metu ir t.t.). Labai tikėtina, kad taip gali nutikti, jei vaikelis yra vienintelis ir ilgai lauktas, taip pat, jei tai – pirmagimis (nes antrą vaiką išleisti būna lengviau) ar pagrandukas (tėvai suvokia, kad tai jų paskutinis mažylis, kuriam norisi atiduoti kuo daugiau). Mamos gali būti jau išgyvenę panašų jausmą mažyliui atsisakius jų pieno ar pačios išėję iš namų į darbą ir palikę vaikutį prižiūrėti kitam asmeniui. Visi šie ir panašūs kylantys jausmai, baimės ir mintys yra normalūs ir natūralūs, tačiau jie labai įtakoja vaiko savijautą ir adaptaciją darželyje, nes visuomet nesąmoningai suaugusiųjų perduodami ir vaikui.
Ką gali daryti tėvai?
Pirmiausia reikia įveikti negatyvius jausmus ir savo vaikelį išleisti į darželį ”mintimis”.
Įveikti nerimą ir nemalonius jausmus gali padėti išankstinis apsilankymas darželyje, susipažinimas su jo dienotvarke, pažintis ir pokalbiai su būsimomis mokytojomis klausimais ir temomis, kurios kelia nerimą, kad būtų išsklaidytas nežinomybės, neaiškumo jausmas. Taip pat gali padėti pokalbiai su kitais tėvais, kurie ketina vesti arba jau veda vaiką į darželį. Nors kiekvienas vaikas yra unikalus ir kitų tėvų vaiko adaptacija darželyje gali labai skirtis, bet kokia kita nuomonė ir patirtis leidžia mums save įvertinti kritiškiau iš šalies, o kartais duoda ir tiesioginės naudos, kai pasinaudojama vertingais patarimais. Svarbu, kad tėvų nerimą pakeistų jeigu ir ne nuoširdus džiaugsmas dėl to, kad vaiko laukia tiek daug naujos patirties, tai bent jau ramiai jaustųsi užvėrę grupės duris.
Ypač svarbu apie darželį kalbėtis su vaikučiu, net jei atrodys, kad jis to dar nesupranta. Nuostatą ”darželis bus labai įdomi vieta” tėvai gali parodyti ir kitais būdais nei vien pokalbiu. Pavyzdžiui, girdint vaikui teiraudamiesi pažįstamų vaikų apie tai ką jie veikia darželyje, drauge su savo mažyliu lankydamiesi jų darželio šventėse. Labai gerai namuose su vaikučiu pažaisti ”darželį”:
”Vaikus” (lėles, meškiukus ar kt. Žaislus) drauge su mažyliu ”vedate į darželį”, kur jie labai smagiai žaidžia, o jūs – išeinate ir ”dirbate”. Vėliau grįžtate ”vaikučių” pasiimti ir smagiai leidžiate laiką ”namuose”. Šis žaidimas labai naudingas mažesniems vaikams, nes padeda suvokti, jog darželyje vaikai smagiai leidžia laiką, būdami ten tik tol, kol tėvai dirba, kad jie visada sugrįžta. Mat mažiesiems sunku suvokti laiko tėkmę ir suprasti, kada tėvai ateis jų pasiimti.
Kada yra netinkamas laikas pradėti?
Kadangi tai svarbus įvykis vaiko gyvenime, svarbu, kad tuo pačiu metu nebūtų ir kitų didelių pokyčių, tokių kaip atpratinimas nuo mamos pieno, mamos išėjimas į darbą (tarkime, pora savaičių prieš vaikui pradedant lankyti darželį), persikraustymas į naujus namus, broliuko ar sesutės atsiradimas (tarkime, mėnuo prieš pradedant lankyti darželį ar vaikelio adaptacijos darželyje laikotarpiu), auklės pakeitimas, tėvų skyrybos, išgąsdinęs ar sukrėtęs vaiką nelaimingas atsitikimas, vaiko „iškraustymas“ iš tėvų lovos, bandymai atsisakyti čiulptuko, sauskelnių ir pan.
Ramybė, stabilumas, aiškumas vaiko gyvenime yra svarbūs veiksniai, padedantys jam sėkmingai įveikti naujus iššūkius. Todėl pasirengimui pradėti lankyti darželį reikia skirti pakankamai laiko ir pasistengti šį įvykį suplanuoti bent jau tiek, kiek leidžia aplinkybės. Neapsaugosime vaiko nuo visų gyvenimo netikėtumų ir permainų bei iššūkių, tačiau galime jam padėti juos įveikti žingsnis po žingsnio ir taip sustiprinti jo pasitikėjimą savo jėgomis bei nuostatą, kad pasaulis – įdomi ir saugi vieta.
Kokiems vaikams yra lengviau ateiti į darželį?
Tiems, kurių tėvai iš tiesų žino, kodėl jų vaikas čia atėjo, ir kurie tiki, jog tam atėjo laikas.
Darželis yra vaikų bendruomenė, kurioje vaikui sudaromos sąlygos ugdytis pačiam ir, padedant kitiems (vaikams, mokytojams), įgyti nepaprastai svarbių socialinių ir kt. įgūdžių. Tai ypatinga vieta, įrengta būtent vaikams, tenkinanti visokeriopus jų poreikius ir juos viliojanti bei traukianti. Tas smagus pasaulis – jiems!
Kodėl vaikai skirtingai išgyvena adaptaciją?
Todėl, kad vaikai, kaip ir mes – labai skirtingi. Vieni jautresni – kiti ramesni, vieni uždari - kiti lengvai bendraujantys. Negalime pakeisti vaiko temperamento, charakterio, jautrumo, tačiau galime nuspręsti vaiką auklėti remdamiesi tam tikromis nuostatomis, kurios jam padės ne tik kūdikystėje, bet ir apskritai gyvenime. Todėl verta pradėti nuo pat gimimo.
Kokiomis nuostatomis turėtų vadovautis tėvai?
Mano vaikas nori priklausyti, todėl turiu jam padėti suprasti kas yra bendradarbiavimas ir jo mokyti (gerbiu jo teises ir mokau jį gerbti kitų teises).
Vaikas, kuris nemokomas gerbti kito teisių (kito teisės į asmeninę erdvę, nuotaiką ir pan.) arba kurio tėvai negerbia jo teisių (pavyzdžiui, teisės į jausmų rodymą), darželyje jaučiasi prastai. Bendradarbiavimo jam vis vien teks mokytis, ir tai užims daugiau laiko ir sukels daugiau įtampos nei tiems vaikams, kurie namuose auklėjami demokratiškai.
Mano vaikas nori būti savarankiškas, todėl aš jį drąsinu, juo pasitikiu ir leidžiu daug ką atlikti savarankiškai, užuot jį gyręs, vertinęs ar atlikęs jo darbus už jį.
Vaikai, kurių tėvai skatina savarankiškumą, yra atviri naujovėms, sėkmingai mokosi, lengvai išgyvena nesėkmes ir su entuziazmu bando siekti rezultato. Jie visuomet susiranda sau veiklos, yra labai išradingi, jiems netenka nuobodžiauti.
Jei išgirdote savo mažylį sakant - ”aš negaliu, nemoku”, susimąstykite, kodėl jam pritrūko drąsos, kaip jį galėtumėt padrąsinti ateityje? Pastebėkite bent menkiausias pastangas ir drąsinkite (tik negirkite!), po truputį leisdami jam pačiam imtis iniciatyvos. Nudrąsinti vaikai yra vangūs, pasimetę, nuolat laukiantys ar reikalaujantys suaugusiųjų dėmesio, o jo pritrūkę jaučiasi nuskriausti ir nelaimingi. Jiems sunku nevaržomai susirasti veiklos, priimti sprendimus.
Mano vaikas daug ko dar tik mokosi. Aš labai jį myliu ir niekada jo nebaudžiu, tačiau leidžiu jam patirti natūralias arba logines jo pasirinkimų pasekmes, kad jis išmoktų atsakomybės.
Vaikai, kurie mokomi atsakomybės, nebijo klysti. Juos elgtis tinkamai skatina ne baimė ar noras įtikti suaugusiems, o vidinės vertybės ir įsitikinimai.